Trumpas atsakymas
Darbo kodekso 140 straipsnis reikalauja kiekvienai pareigybių grupei nurodyti darbo užmokesčio dydžius arba jų ribas. Praktikoje dažniausiai naudojama ir Valstybinės darbo inspekcijos rekomenduojama struktūra — minimali, vidutinė ir maksimali riba (min/vid/max) — nes ji aiškiai ir patikrinamai parodo, kur konkretaus darbuotojo atlygis yra grupės viduje, ir palengvina objektyvumo bei nediskriminavimo reikalavimų įgyvendinimą.
Kas yra atlygio intervalas
Atlygio intervalas — tai kiekvienai pareigybių grupei nustatytas darbo užmokesčio diapazonas, apibrėžiamas trimis taškais: minimalia riba (žemiausias atlygis, mokamas tai grupei), vidurine riba (orientacinis, tipinis atlygio dydis) ir maksimalia riba (aukščiausias atlygis, kurį darbuotojas toje grupėje gali pasiekti). Ši struktūra leidžia parodyti ne tik grupės ribas, bet ir tai, kur konkretus darbuotojas joje yra.
Kada naudojamos min / vidurinė / max ribos
Įstatymas leidžia nurodyti arba konkretų dydį, arba ribas — todėl formaliai pakanka ir vienos vertės. Tačiau praktiškai fiksuotas vienas skaičius pagrįstas tik tada, kai pareigybių grupėje tėra vienas darbuotojas arba ji itin maža ir vienalytė. Visoms didesnėms ar potencialiai augsiančioms pareigybių grupėms rekomenduojama nustatyti intervalą — bent minimalią ir maksimalią ribą, o kai grupėje yra keli darbuotojai su skirtinga patirtimi, papildomai ir vidurinę ribą, kuri parodo tipinę situaciją grupės viduje.
Kaip pagrįsti darbuotojo vietą intervale
Tai, kurioje intervalo vietoje yra konkretus darbuotojas, gali lemti tokie veiksniai kaip darbo patirtis, kvalifikacija, papildomos kompetencijos ar įvertinti veiklos rezultatai. Svarbu, kad patys šie kriterijai būtų iš anksto apibrėžti, objektyvūs ir vienodai taikomi visiems tos pačios grupės darbuotojams — pavyzdžiui, jei patirtis kelia atlygį arčiau vidurinės ar maksimalios ribos, ši taisyklė turi galioti visiems darbuotojams vienodai, o ne būti taikoma pasirinktinai atskirais atvejais.
Kaip nediskriminuoti nustatant intervalus
Jei dvi pareigybės pagal savo turinį, atsakomybę ir reikalaujamą kvalifikaciją yra funkciškai lygiavertės, joms iš principo turėtų būti taikomas tas pats arba labai panašus atlygio intervalas. Skirtingi intervalai tokiu atveju turi būti pagrindžiami objektyviais, dokumentuotais kriterijais — pavyzdžiui, realiai skirtingomis darbo sąlygomis ar atsakomybės apimtimi, o ne vien istoriškai susiklosčiusiu atlyginimų lygiu. Vien tai, kad tam tikra pareigybė istoriškai buvo apmokama mažiau, savaime nėra objektyvus pagrindas išlaikyti šį skirtumą naujoje sistemoje.
Kada intervalą peržiūrėti
Teisės aktai nenustato vienos fiksuotos datos ar periodo, kada atlygio intervalus būtina peržiūrėti — tai priklauso nuo konkrečios situacijos. Peržiūrą verta atlikti bent trimis atvejais: kai iš esmės pasikeičia pareigybės turinys ar atsakomybės apimtis, kai reikšmingai pasikeičia darbo rinkos sąlygos atitinkamai sričiai, arba tiesiog periodiškai, pavyzdžiui, kartą per metus, kaip bendros DAS priežiūros dalį.
Praktinis pavyzdys
Toliau pateiktas pavyzdys yra sąlyginis ir skirtas tik iliustruoti struktūros logiką — jame sąmoningai nenurodomi jokie konkretūs eurų dydžiai, nes tikslūs skaičiai kiekvienai įmonei turi būti nustatomi individualiai. Tarkime, įmonė turi pareigybių grupę „Klientų aptarnavimo specialistas". Minimali riba tokiu atveju atspindėtų atlygį darbuotojui, kuris ką tik pradėjo dirbti šioje pareigybėje ir dar neturi patirties. Vidurinė riba atspindėtų tipišką, vidutinę patirtį ir įprastus rezultatus turintį darbuotoją. Maksimali riba atspindėtų patyriausią, aukščiausius rezultatus toje pačioje pareigybėje pasiekusį darbuotoją — bet vis dar tos pačios, o ne aukštesnės pareigybių grupės viduje.
Gauti pagalbą su atlygio intervalais →